Tęsiame rubriką „Užduok klausimą X“, kurioje Jūs sprendžiate, kokius klausimus užduosime mūsų pašnekovui. Šį kartą savo mintimis pasidalino kineziterapeutas Vidmantas Ričkus.

Kviečiame skaityti TOP 5 klausimus ir Vidmanto atsakymus!

Kaip manote, ar futbolininkų požiūris į savo kūną ir patirtas traumas keitėsi? Ar vis dar nori žaisti nepilnai pasveikę?

Per dešimtmečius požiūris į traumas ir kūno valdymą pasikeitė kardinaliai. Anksčiau būdavo mąstoma, kad „tikri vyrai” žaidžia su skausmu, o traumos yra sporto dalis, su kuria tiesiog reikia susitaikyti. Žaidėjai, treneriai ir net medikai dažnai skubindavo grįžti į aikštę, nesvarbu, kad trauma nebuvo pilnai išgydyta. Šiandien situacija gerokai geresnė dėl kelių priežasčių: Medicinos komanda ir klinikų pasiekiamumas bei profesionalumas. Mokslas. Patys žaidėjai yra sąmoningesni. Tačiau, ar vis dar nori žaisti nepilnai pasveikę? Deja, taip. Nors požiūris keitėsi, emocijos ir spaudimas išlieka. Futbolas yra komandinis žaidimas, o žaidėjai jaučia atsakomybę prieš komandos draugus, trenerius ir fanus.

Kas sunkiau – diagnozuoti tikrą traumą ar atspėti, kada futbolininkas tiesiog nori praleisti treniruotę? Ar yra koks legendinis žaidėjo pasiteisinimas?

Kiekviena trauma, kad ir kokia menka atrodytų, yra individuali. Nuo mūsų diagnozės priklauso žaidėjo sveikata, karjera ir komandos rezultatai. Todėl tai yra sunkus ir be galo svarbus darbas. Tačiau atspėti, kada žaidėjas tiesiog nori „praleisti” treniruotę, yra visai kitas menas. Čia įsijungia psichologija, intuicija, patirtis su konkrečiu žmogumi ir… humoras. Tai yra nuolatinis žaidimas, kurio taisyklės keičiasi priklausomai nuo situacijos, žaidėjo charakterio ir net oro sąlygų. Tai turbūt vieno atsakymo nėra, čia priklauso individualiai nuo žaidėjo ir tarpusavio pasitikėjimo. Tokio kaip ir pasiteisinimo lyg ir nepamenu, bet kartais su šypsena pasižiūri kai žaidėjas pats nusprendžia kiek laiko užtruks ir kada jau galės pradėti treniruotis

Ko išmokė, jūsų kelionės ir ekstremalūs potyriai apie kūną – ar tai padeda dirbant su futbolininkais?

Kalnuose, kai esi toli nuo civilizacijos, supranti, kad tavo kūnas yra vienintelis įrankis, kuriuo gali pasitikėti. Jo signalai tampa gyvybiškai svarbūs. Futbolininkai dažnai ignoruoja pirmuosius skausmo ženklus dėl noro žaisti, tačiau aš žinau, kad ignoravimas gali baigtis rimta trauma. O ir dažnai yra svarbu nusiraminti ir viską gerai apgalvoti, nes panika stresas ir skubėjimas niekada nepadeda. Ar tai padeda mano darbe? Gal stengiuosi į viską žiūrėti ramiau ir nepanikuoti

Kuris ekstremalus potyris (kalnai, parašiutas, oro balionas ir t.t.) paliko didžiausią įspūdį?

Turbūt vieno atsakymo ar vieno potyrio negalėčiau išskirti, kai esi penkių kilometrų aukštyje toli nuo civilizacijos, pastovus šaltis, miegojimas su rūbais nešildomoj patalpoje, atsikeli pastoviai skaudančia galva, kartais valgyti nenori, bet supranti, kad privalai. Kvėpuoti sunku, pastovus nuovargis didelio įspūdžio nedaro, bet vaizdai tikslo siekimas ir pasiekimas po laiko palieka neišdildomus įspūdžius. Šuolis su guma ar parašiutu, dar kitokie potyriai ir psichologiškai prisiverti žengti tą pirmą žingsnį kartais būna sunku, bet perlipus per save užplūsta tikrai geras jausmas. Būnant po vandeniu 10 m gylyje kur šalta, matomumas nekoks prideda dar kitokį savotišką nesaugumo jausmą, bet visur turbūt reikia ramybės, nepanikuoti ir į viska žiūrėti šaltu protu. Tai kažko išskirti tikrai negalėčiau.

Kokios futbolininkų charakterio savybės labiausiai stebina, žavi ir įkvepia?

Nepaliaujamas atsidavimas ir disciplina, po sunkios traumos, kai tenka dirbti mėnesius vienam, be komandos, su milžinišku skausmu ir abejonėmis, tik disciplina ir atsidavimas leidžia grįžti. Tai įrodo, kad sėkmė nėra atsitiktinumas, o sunkaus ir nuoseklaus darbo rezultatas. Futbolas yra sportas, kuriame pralaimėjimai neišvengiami. Mane įkvepia tie žaidėjai, kurie po skaudžių nesėkmių, klaidų ar kritikos nepalūžta, o grįžta dar stipresni. Žmogiškumas ir paprastumas, būna, kai po pralaimėtų rungtynių, pamatau, kaip žaidėjai bendrauja su fanais, ypač vaikais, dalinasi šypsenomis ir skiria jiems dėmesio. Tai rodo tikrąsias vertybes.

Kaip įprasta, po kiekvieno „Užduok klausimą X“ pokalbio pašnekovas renkasi savo mėgstamiausią klausimą, kuris nebūtinai turi daugiausiai bendruomenės balsų. Sveikiname, Rasa Girdvainienė, kuriai atitenka dvigubas kvietimas į sekančias namų rungtynes!

Netrukus pristatysime naują „X“. Kviečiame ir toliau aktyviai dalyvauti rubrikoje „Užduok klausimą X“!