Rolandas Leščius: Džiaugiuosi galėdamas savo žinias perduoti klubo auklėtiniams

Praeityje „Džiuge“ žaidęs, o dabar treneriu dirbantis Rolandas Leščius per kelerius metus spėjo padirbėti ne tik vaikų treneriu, bet ir treniruoti „Džiugo“ dublerinę ekipą. O jau kuris laikas ir Mariui Šlutai diriguoti pagrindinei „Džiugo“ komandai padedantis treneris dalinasi mintimis apie metus praleistus Žemaitijos sostinės klube.

Kaip prasidėjo Jūsų kelias futbole?

Futbolo kelias prasidėjo tiesiog kieme spardant kamuolį su draugais. Būdamas šešerių metų pradėjau lankyti futbolo būrelį Kaišiadoryse. Tuo metu mano amžiaus grupės nebuvo, tačiau treneris priėmė lankyti pas dvejais metais vyresnius berniukus. Nuo to laiko aistra futbolui tik augo. Į treniruotę ateidavome gerokai anksčiau prieš jai prasidedant, o po jos dar nemažai laiko pasilikdavome stadione. Puikiai prisimenu, kad pas pirmąjį trenerį Romą Jankauską buvo griežta disciplina ir tvarka treniruotėse – tai man patiko. Manau iškarto užkabino pats žaidimas, niekada nebūdavo gana, vis norėjome žaisti ir žaisti. Jau tuo metu treneris manyje įžvelgė futbolininko gyslelę, nes jutau jo palaikymą ir paskatinimą, dėl ko esu dėkingas. Nors buvau fiziškai silpnas ir lankiau pas vyresnius berniukus, tačiau ten puikiai pritapau ir labai gerai jaučiausi. Tai labai stipriai užgrūdino ir padėjo toliau siekti savo tikslų.

Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Šiauliuose?

Į Šiaulius išvykau būdamas 15 metų, nors jau iki tol teko žaisti II lygoje – vyrų futbole, tačiau norėjau pakeisti aplinką ir siekti profesionalumo. 5 metai praleisti Šiauliuose išmokė labai daug gyvenimiškų pamokų, bei padėjo įgyti daug naudingos patirties futbolo aikštėje.

Kaip sekėsi futbolininko karjera? Kaip žengėte į salės futbolą ir kuriai futbolo šakai teiktumėte prioritetą?

Vaikystėje viskas buvo labai paprasta, kol oras leidžia treniruotės vyksta laukę, blogas – salėje. Neteikiu pirmenybės nei salės futbolui, nei lauko. Tačiau labai greit pajutau, kad salėje galiu išnaudoti staigumą bei gerą kamuolio valdymą. Gan greit buvau pakviestas rungtyniauti Lietuvos salės futbolo rinktinėje už kurią teko sužaisti nemažai rungtynių.

Kas priviliojo Jūs į Telšius, kaip sekasi Žemaitijos sostinėje?

Prieš atvykstant į Telšius buvau be klubo ir ieškojau kur galėčiau gauti daugiau žaidimo laiko ir būti svarbia komandos dalimi. Telšių klubas turi puikų tiek centrinį, tiek dirbtinės žolės stadioną. Buvo tinkamos sąlygos, klubas turėjo aukštus tikslus, tai padėjo apsispręsti atvykti.

Telšiuose praleidote jau 4 metus. Ar jaučiatės kaip namie?

Telšiai yra labai gražus nedidelis miestas aplink ežerą. Čia manę supa puikūs žmonės – komandos draugai, administracija, klubo fanai, todėl tikrai jaučiuosi kaip namuose.

Kaip nusprendėte tapti vaikų treneriu? Ar dar profesionaliai žaisdamas apie galvojote?

Žaisdamas negalvojau būti vaikų treneriu, tiesiog viskas taip susiklostė. Dėl traumos negaliu pilnavertiškai žaisti. Džiaugiuosi, kad savo žinias galiu perduoti klubo auklėtiniams. Smagu matyti vaikus tobulėjant, bei įžvelgti įdiegtus įgūdžius.

Ar nebuvo sunku pereiti nuo žaidėjo prie trenerio rolės?

Pereiti nuo žaidėjo prie trenerio nebuvo sunku. Kaip visa gyvenimą esi su futbolu, kuris, galima sakyti, „įsišaknyjęs“ tavame kūne, jokie iššūkiai nėra baisūs.

Pernai sezonas turbūt buvo vienas iš sėkmingiausių Jūsų karjeroje? „Džiugo“ triumfas I lygoje – ar tikėjotės tapti nugalėtojais?

Pernai klubui sezonas buvo nuostabus. Sėkminga sezoną manau lėmė puikus ryšys tarp žaidėjų – trenerio – administracijos. Žaidėjai tikėjo treneriu, o treneris žaidėjais. Visi buvo vieningi ir komandą įgavo labai didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Visa darbą atliko žaidėjai, treniruočių metu sunkiai dirbo ir tai davė rezultatą, tai jų nuopelnas!

Tai koks mėgstamiausias klubas ir žaidėjas?

Mėgstamiausias klubas – „Barcelona“. Mėgstamiausias žaidėjas – Arturo Vidal.

Ką palinkėtum „Džiugo“ fanams?

„Džiugo“ fanai yra puikūs, jie yra komandos dalis! Linkiu daug gerų emocijų ir net sunkiausiu momentu tikėti komanda!